Kūnas rodo.

Kūnas rodo tai, ką rodo.

Kūno rodymas visada yra pilnas ir vienetinis. Jam nieko netrūksta. Kūnui nereikia nei proto įžodinimo, nei patvirtinimo, nei paaiškinimo.

Kūno rodymas apima fiziologinius procesus, kurių parametrus – pulsą, kūno temperatūrą, kvėpavimo dažnį, širdies ritmą – galima išmatuoti.

Tačiau matavimas nėra pats kūno rodymas. Įžodinimas taip pat nėra pats rodymas.

Kūnas rodo. Protas mato.

Kūnas nereaguoja – kūnas rodo. Protas reaguoja į kūno rodymą ir taip jį mato. Tai dvi skirtingos, tarpusavyje susijusios funkcijos.

Kūnas rodo pilnai. Protas mato pilnai.

Esmė – KAIP matoma.

Funkciniame sumaišyme protas kūno rodymui priskiria savo reagavimo realumą. Rodymas matomas vienaip.

Funkcinėje atskirtyje kūno rodymas matomas tiesiogiai, kaip rodymas.

Abiem atvejais matymas YRA. Nei kūno rodymo, nei proto matymo pilnumas nuo to nepriklauso.

Kūnas rodo.
Protas mato.
Tai, kas matoma, jau buvo.

Protas gali įžodinti tai, ką mato, arba neįžodinti. Įžodinimas priklauso proto funkcijai, o ne kūno rodymui.

Pakanka protui matyti, ką rodo kūnas.

Klausimas „Kas rodoma?“ priklauso funkcinės atskirties matymui, o ne pačiam kūno rodymui. Kūnui nereikia nei klausimo, nei atsakymo.

Kūnas rodo – Priėmimas YRA

Priėmimas nėra veiksmas, kurį reikia atlikti, ar būsena, kurią reikia pasiekti.

Kūno rodymas YRA – Priėmimas YRA.

Priėmimas nepriklauso nuo to, KAIP protas mato kūno rodymą.

Kai protas kūno rodymui priskiria savo reagavimo realumą, Priėmimas YRA.

Kai kūno rodymas matomas tiesiogiai, kaip rodymas, be realumo priskyrimui, Priėmimas YRA.

Priėmimas nėra proto sutikimas su kūno rodymu. Jis nėra priklausomas nuo proto reagavimo ar įžodinimo.

Kūnas rodo pilnai ir vienetiškai.
Priėmimas YRA.