Protas mato.

Protas stovi. Visada dabar – fakte „buvo“.

Kaip stovima, taip matoma.
Kaip matoma, taip realu.

Matymas YRA. Protas mato visada ir pilnai.

Kūnas rodo.
Protas mato.
Tai, kas matoma, jau buvo.

Kalendorinis laikas skirtas komunikavimo aiškumui, o ne proto stovėsenai apibrėžti.

Protas nekeičia matymo. Matoma KITAIP.

Yra dvi proto stovėsenos – funkcinis sumaišymas ir funkcinė atskirtis. Abi galimos tam pačiam protui.

Funkcinis sumaišymas

Protas savo reagavimą į kūno rodymą priskiria kūnui, ir šiam priskyrimui suteikia realumą.

Kūnas matomas kaip reaguojantis, o protas – kaip stebintis, vertinantis, interpretuojantis ar veikiantis. Protas gali mėginti pakeisti kūnui priskirtą reagavimą.

Funkcinė atskirtis

Kūno rodymas matomas kaip rodymas, proto reagavimas – kaip reagavimas.

Sumaišymui priskirtas realumas matomas, nieko daugiau.

Abiejose stovėsenose protas mato pilnai.

Protas mato – Sutikimas YRA

Tai, kas matoma, turi teisę būti taip, kaip yra matoma.

Sutikimas nėra pritarimas, vertinimas ar veiksmas, kurį reikia atlikti.

Protas mato abiejose stovėsenose – Sutikimas YRA.

Skirtis matoma

Mano matomas faktas yra mano.
Kito matomas faktas yra kito.

Kito žmogaus žodžiai, veiksmai ir elgesys yra kito. Mano reagavimas į juos – mano.

Kitas žmogus girdimas KAIP mato.

Proto riba

Riba – mano matomas faktas.

Numanomas faktas nėra mano tiesiogiai matomas faktas.

Kalbėdamas „Buvimas YRA“ vardu, protas įžodina numanomą, o ne savo matomą faktą.

Kalbėjimas atspindi, KAIP matoma.

Yra mano matomas faktas – kalbu, dalinuosi.
Nėra mano matomo fakto – tyliu.

Sąlyga „be“:

Be interpretavimo „apie“.
Be intencijos, kad tai, kas matoma, būtų kitaip.

Protas mato – Sutikimas YRA.