Žmogus mato savo realybę. Palydėjime yra erdvė dalintis savo matomu faktu ir būti išgirstam, KAIP matai.
Kitas nėra vedamas į atsakymą. Kitas palydimas.
Palydintysis – tas, kuris girdi Palydimąjį, KAIP šis mato.
Palydimasis – tas, kuris dalijasi savo matomu faktu.
Palydėjimas – gyvas buvimas, kuriame Palydimojo matomas faktas stoja akivaizdumu, be žinojimo, kaip, kada ir kodėl.
Akivaizdumo stojimą mato pats Palydimasis.
Faktas yra. Akivaizdumas stoja.
Palydėjime yra du žmonės. Vienas dalijasi tuo, ką mato savo realybėje. Kitas girdi ne tik tai, ką jis pasako, bet ir KAIP jis mato. Iš šio girdėjimo yra klausimas. Palydimasis pats mato, kas jam stoja akivaizdu. Niekas už jį nenusprendžia, ką jis turi pamatyti, ir niekas už jį nepatvirtina jo matymo.
Mano autorystės pamatas – girdėjimas, KAIP kitas mato.
Palydėjimo esmė – tikslus klausimas, neatsiejamas nuo girdėjimo.
Kai esu Palydinčioji – manęs nėra.
Yra erdvė girdėjimui. Yra Palydimasis. Yra mano klausimas. Mano protas tyli.
Stoviu sąlygoje BE: be galvojimo už kitą, be interpretavimo „apie“, be intencijos, kad būtų kitaip, nei yra.
Mano autorinėje sistemoje yra keturi savarankiški Palydėjimai: „Trys TAIP“, „Sapnavimas“, „Gyvas santykis“ ir „Mokinystė“. Kiekvienas turi savą paskirtį ir dalyvavimo sąlygas.